ADHD yra genetinė dovana, bet mūsų smegenis veikia ne tik DNR, bet ir burbulas, kuriame gyvename: mokykla, darbas ir komanda, miego režimas, stresas, maistas, skysčių trūkumas, judesys ir ,žinoma, mus lydinti kompanija.
Per pastaruosius 30 metų supratimas apie ADHD augo šuoliais. Tai, kas prasidėjo kaip hiperkinetinis impulsų sutrikimas, ilgainiui peraugo į dėmesio sutrikimą ir nuo tada dėmesį sutelkė į neatidumo problemas. Vėliau – į atlygio funkcionavimą, o dar vėliau – į vykdomąjį funkcionavimą. Nė vienas iš šių vertimų nebuvo klaidingas. Kiekvienas simptomų rinkinys yra atskira ir svarbi ADHD dalis. Tačiau ADHD savybės/simptomai tarpusavyje buvo nepilnai apjungtos, todėl ir susidarė neišsamus vaizdas.
Dabar mokslininkai bei specialistai supranta, kad ADHD pirmiausia yra savireguliacijos sutrikimas. Savireguliacija sujungia visas senesnes ADHD teorijas į vientisą paveikslą.
Savireguliacija leidžia žmonėms valdyti impulsus.
Taigi, naujausiose ADHD teorijose daugiausia dėmesio skiriama ne vien “prastai veikiančioms” smegenims, o supratimui, kaip ADHD pasireiškia įvairiose aplinkybėse: šeimos dinamika, mokyklos aplinka, mityba ir mikro elementai, judesys ir miego režimas. Nauji tyrimai rodo, kad šias neurologines vingrybes gali lemti aplinka ne mažiau (ar net daugiau) nei genai.
Jei ADHD simptomai gali pablogėti dėl aplinkos veiksnių, jie taip pat gali ir susilpnėti.
ADHD: nuo genetikos iki epigenetikos
Epigenetika reiškia biologinius bruožus ar pokyčius, kurių negalima paaiškinti asmens genetiniu kodu. Epigenetiniai mechanizmai iš tikrųjų sukuria fizinę žymę DNR, kai asmuo patiria svarbią patirtį, nesvarbu, ar ji būtų teigiama, ar neigiama. Šios žymės – tai gali būti pridėtos metilo molekulės arba pakeista histono uodega – koreguoja asmens genų funkciją, pakeisdamos tai, ką genai daro arba kaip stipriai jie reiškiasi. Trumpai tariant, aplinka ir patirtis daro ilgalaikį poveikį žmogaus vystymuisi ir elgesiui – iš tikrųjų keičia DNR sritis, o poveikis gali išlikti visą gyvenimą.
Kaip tai veikia? Viskas prasideda nuo genų, kurie yra mūsų esybės ir tapsmo pagrindas. Tačiau nuo pat apvaisinimo kiekvienas žmogus patiria įvairių aplinkos toksinų ir privalumų poveikį, o po gimimo prasideda psichologiniai veiksniai, tokie kaip stresas, nelaimės ir net traumos.
Aplinkos poveikis ADHD
Nors genai gali lemti nemenką polinkį į tam tikras ligas ar sutrikimus, įskaitant ADHD, visa genetinė sistema yra labai dinamiška ir visada AKTYVIAI reaguoja į aplinkos veiksnius. Tai reiškia, kad galima manipuliuoti asmens “ADHD genų” raiška.
Ar tikrai?
Viename eksperimente buvo paimti dviejų genetiškai identiškų pelių embrionai ir prenatalinėje stadijoje jų motinos buvo maitinamos maisto produktais, kurių sudėtyje buvo toksino bisfenolio-A (BPA). Tačiau vienos pelės motinos maistas buvo papildytas tokiomis maistinėmis medžiagomis kaip cholinas, folio rūgštis ir B12; ši pelė vėliau sugebėjo išvengti neigiamo BPA poveikio, įskaitant didesnį kūno riebalų indeksą ir didesnę vėžio riziką. Šį reiškinį galima paaiškinti epigenetika – papildomos maistinės medžiagos galėjo “išjungti” genus, reaguojančius į BPA, ir taip apsaugoti pelę nuo žalingo jo poveikio.
Kitame eksperimente – šiame dalyvavo žmonės – buvo tikrinama, ar omega-3 papildų vartojimas turės įtakos motinos vaiko dėmesio gebėjimams. Tyrimo metu nustatyta, kad vaikai, kurių motinos atsitiktine tvarka gavo papildų, 6 ir 12 mėnesių buvo dėmesingesni, o vėliau jų protiniai gebėjimai buvo geriau išvystyti nei vaikų, kurių motinos papildų nevartojo. Kadangi šis eksperimentas buvo atsitiktinės atrankos būdu ir poveikis buvo toks didelis, mokslininkai galėjo nustatyti priežastinį poveikį – ir vėlgi tokį, kuriam įtakos turėjo epigenetika.
Maisto dažikliai, dirbtiniai konservantai ir švinas davė panašius rezultatus – kiekvieno iš jų patekimas į vaiko aplinką prieš ar po gimimo turėjo realų, priežastinį poveikį jo dėmesiui, hiperaktyvumui ir emociniam reguliavimui.
TYRIMAS
Panašūs eksperimentai buvo atliekami ir su stresu bei nelaimėmis – ir kaip fiziniai pratimai gali neutralizuoti šį neigiamą poveikį. Vieno eksperimento metu žiurkės kasdien tam tikrą laiką patekdavo į stresinę situaciją, kuri sukėlė reikšmingų epigenetinių pokyčių, dėl kurių sumažėjo sveikos funkcijos. Tačiau kai toms pačioms žiurkėms buvo leista mankštintis, nors vis dar jautė stresą, neigiamas poveikis smegenims buvo visiškai pašalintas. Tyrimas pateikė aiškų pavyzdį, kaip fiziniai pratimai gali pakeisti žalingą neigiamos ankstyvosios gyvenimo patirties poveikį smegenims.
Ir ką tai mums sufleruoja?
Šie tyrimai rodo, kad pakeitus gyvenimo būdą, galima kompensuoti ADHD genų, kuriuos suaktyvina genetiniai, cheminiai, maisto ar kiti veiksniai, poveikį. Specialistai tvirtina, kad būtina atlikti daugiau epigenetinių tyrimų, tačiau keli dalykai yra aiškūs: Omega-3 papildai, aerobiniai pratimai ir streso valdymas gali turėti realų, teigiamą poveikį ADHD simptomams tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.
ADHD specialistai rekomenduoja:
…reguliarią mankštą. Yra tvirtų ir įtikinamų įrodymų, kad fiziniai pratimai yra naudingi vaiko vystymuisi ir dėmesiui. Tiesą sakant, fiziniai pratimai gali pakeisti neigiamus ADHD simptomus ir suaugusiesiems. Tai turėtų būti reguliari ADHD valdymo strategija.
…griežtą miego režimą. Miegas yra būtinas smegenims ir kūnui atsistatyti, dėmesio įgūdžiams gerinti ir mokymuisi skatinti. Tinkamas ramaus miego kiekis gali pagerinti ADHD simptomus visiems.
… išmokti streso valdymo praktikų. ADHD dažnai sukuria nesveiką streso ciklą ne tik tarp tėvų ir vaikų, bet ir tarp sutuoktinių. Išmokę valdyti stresą šeimoje sustabdysite arba sulėtinsite neigiamus epigenetinius pokyčius smegenyse, kurie blogina ADHD simptomus.
Vis daugėja įrodymų, kurie gyvenimo būdo pokyčiai gerina ADHD simptomus ir, kurie yra mažiau naudingi. Nors išvados vis dar yra preliminarios, įrodymai jau yra pakankamai svarūs, kad būtų galima imtis veiksmų. Paprasti pokyčiai, pavyzdžiui, daugiau sportuoti ar vartoti žuvų taukų papildų, gali turėti realų, ilgalaikį poveikį ADHD simptomams. Kitaip tariant, genai nėra nuosprendis ir tai nelemia likimo.
Daugelis ADHD žmonių supranta, kad sveikas gyvenimo būdas ženkliai pagerintų gyvenimo kokybę, bet būna dienų – nubundi su significant dopamino deficitu ir kognityvinė smegenų dalis paralyžiuota. Planas lieka planu, nes veiksmui nėra energijos.
Kadangi esame maksimalistai ir linkę į kraštutinumus, norisi pabrėžti, kad link sveikesnio gyvenimo būdo turėtume eiti palaipsniui. Svarbu neperdegti kraštutinumuose ir jei galima, išmokime pirmiausia išsimiegoti.
