Atlikti ADHD testą ir patiems tėvams. Kodėl?

ADHD yra paveldimas. Tai tvirtina daugelis specialistų (Kodėl daugelis? Tam bus skirtas kitas tekstas). Klinikinis psichologas, ADHD ir susijusių sutrikimų specialistas (ir ne tik jis) Markas Steinas kalba, jog norint išmokyti ADHD vaiką savimi pasirūpinti ateityje, reikia žinoti ar tėvai turi ADHD. Nors yra diskusijų, jog tai labiau gyvenimo būdo pasekmė, ginčytis nelabai norisi, bet verta pridurti, kad vienomis aplinkybėmis simptomai reiškiasi labiau, kitomis vos vos. Vienoj šeimoj ADHD yra labai išreikštas, kitoje vos pastebimas. Vienai šeimai simptomai trukdo kasdienai, kitai – ne. Daugelis tėvų, kurie atitinka ADHD kriterijus, to nežino ir nėra diagnozuoti, o tai apsunkina ADHD vaikų auklėjimą (įvairiose raidos etapuose) ir jų ADHD valdymą.

Nediagnozuoti tėvai

Nediagnozuotą ADHD turinčios mamos ir tėčiai dažnai jaučiasi prislėgti tėvystės reikalavimų ir pastangų patenkinti savo vaikų poreikius. Tėčiai dažnai būna linkę į priklausomybes ir užspaustas emocijas, o mamos neturėdamos gerų organizacinių įgūdžių, patiria didelį stresą ne tik dėl būtinybės suderinti darbą ir buitį, bet ir vaikų dienos rutiną, auklėjimą, bei šeimos mitybą (maistingumas, režimas, sveikesni ingredientai ir pan.). Gaila, bet to pasekoje, mamoms dažniau tenka gydytis nuo depresijos nei nuo ADHD, pastebi daugelis specialistų (STRAIPSNIS: Treating mothers with ADHD may help children).

Tyrimai (ir psichiatrų patirtis) rodo, kad ADHD vaikams skirtos terapijos ir programos paprastai būna ne tokios veiksmingos, kai ADHD tėvai nesirūpina savimi ir simptomų valdymų. Kodėl? Gydymas/simptomų kontroliavimas vaistais reikalauja daug tėvų organizacinių pastangų. Specialistų lankymas ir laiku išrašomi receptai. Užtikrinti, kad vaikai vartotų vaistus, ir stebėti šalutinį poveikį, o visa tai mažiau veiksminga, jei nesilaikoma režimo nenuosekliai (nediagnozuotiems ADHD tėvams tai yra iššūkis). Reikalingas ne tik vaistų režimas, bet ir elgesio terapijos (vaistas yra įrankis, bet jis nemokina vaiko naujų įgūdžių, savęs pasitikėjimo, sveikatinimo įpročių ar elementaraus mandagumo ir pagarbos, kurios dažnai trūksta hyperaktyviems ir impulsyviems vaikams.)

Sužinojus apie vaiko diagnozę, visas dėmesys dažnai yra sutelkiamas į vaiką. Nors tėveliai ir sutinka, kad ADHD simptomų turi ir patys, nevisada imasi reikiamo gydymo ar kitokių nefarmakologinių sprendimų. Kodėl? Dėl galimos gėdos ir nežinios, o kartais ir dėl neišmanymo, kad suaugę moka geriau save kontroliuoti nei vaikai. Gaila, bet toks požiūris vaikui sudaro tik dar daugiau kliūčių ne tik save priimti, bet ir suprasti. Vėliau tai labai įtakoja vaiko pasitikėjimą savimi paauglystėje.

Ypač dažnai mamos sužino, kad jos turi ADHD, kuris nebuvo vaikystėje ar paauglystėje laiku diagnozuotas. Taip yra todėl, kad abiejų lyčių vaikams ADHD pasireiškia skirtingai. Moterys dažniau serga neatidaus tipo ADHD, o ne hiperaktyvaus ir (arba) impulsyvaus ar kombinuoto tipo ADHD. Gali būti, kad šios moterys dar mokykloje buvo ypatingai neorganizuotos ir prastai besimokančios, bet kadangi jos ne taip dažnai sutrikdo klasės darbą, į jas neatkreipiamas dėmesys.

ADHD turinčios mamos

Tai yra mamos, kurios patiria labai didelę įtampą, yra blaškomos tarp įvairiausių dalykų darbe ir šeimyniniame gyvenime, yra linkusios į nerimą ar depresiją. Taip yra todėl, kad depresiją ir nerimą vis dar susieja su lyties ypatumais (per daug jautrios, per daug emocionalios, per daug atviraujančios, per daug jautrios kritikai ar stresui), o vertinant emocinę būklę, reikėtų atsižvelgti ir į galimą ADHD.

Daugelis ADHD suaugusiųjų, nesupranta, kodėl jiems sunkiai sekėsi mokykloje, galbūt darbe ar kuriant savo veiklą, kodėl jie turi vienas ar kitas priklausomybes, kodėl nesiseka išlaikyti ilgalaikius santykius, kodėl sunku ugdyti ir rūpintis savo vaikais. Dažnai poroje yra nusivylę vienas kitu ir gebėjimu organizuoti pilnavertiškesnį šeimos gyvenimą.

Štai kodėl, dėmesys turėtų būti sutelktas į visą šeimą, ne į vaiką atskirai.

Tėvų (tėčių ir mamų) ADHD valdymas

Besirūpinant savo ADHD, tėveliai gali stipriai pagerinti tėvystės įgūdžius ir sumažinti visai šeimai tenkantį stresą. Tvarkant ADHD dažnai vartojami stimuliuojamieji vaistai, tačiau gali būti taikoma ir elgesio terapija. To dėka tėveliai geriau organizuoja savo darbą, išgyvena daugiau sėkmių, jaučiasi labiaus savimi pasitikintys ir skiria vaikams daugiau dėmesio.

Gaila, bet Lietuvoje taip su ADHD šeimomis dar nedirbama. Atskirai tvarkosi suaugę ir atskirai konsultuojami vaikų ADHD. Tokios ADHD specialistų komandos šeimoms gali gerokai pagerinti visos šeimos savijautą: įvertina stipriąsias ir silpnąsias kiekvieno ADHD puses ir dirba ties geresne savijauta, bei tikslų išpildymu ir santykių gerinimu. Nors dažnas (ypač Lietuvoje) nėra linkęs dalintis ADHD šeimos iššūkiais ir stengiasi patys susitvarkyti, rezultatai ne visada atitinka net pačius geriausius tėvelių lūkesčius.

Kol Lietuvoje trūksta ADHD specialistų, tėveliams lieka savišvieta ir savidiagnozė arba tikėjimas, jog tai kažkada praeis (čia dar vienas mitas).

Probleminio ADHD vaikų elgesio valdymas

Vienas iš ADHD vaikų auklėjimo iššūkių yra tai, kad šie vaikai dažnai turi rimtų elgesio problemų. Jie nelabai toleruoja nusivylimą ir yra linkę į pykčio priepuolius bei protrūkius, kai jiems nesiseka. Menkai savimi pasitiki ir bijo atvirauti. Jie nevisada geba (dažniausiai negali) kontroliuoti emocijas ir tuo labiau pykčio priepuolius. Efektyviai reaguoti į tokį elgesį sunku visiems tėvams, bet dar sunkiau ADHD turintiems tėvams.

Tėvai, kurie rūpinasi savo ADHD, ir sužino daugiau apie šį gyvenimo būdą, teigia jog pagerėja jų santykiai su vaikais, vienas kitu labiau pasitiki, ir vaikai jaučiasi emociškai saugesni. Štai kodėl, tėvelių ADHD suvaldymas gali būti LABAI svarbi dalis, padedanti vaikui įveikti elgesio problemas.

Kodėl to dar nėra?

Gydytojai daug geriau mokomi diagnozuoti depresiją ir skirti antidepresantus nei diagnozuoti, gydyti ir edukuoti apie ADHD.

Markas Steinas

Be to, gydytojam psichiatrams gali būti nepatogu skirti stimuliuojančius vaistus, nes jie gali nerimauti dėl galimo piktnaudžiavimo ir tuo labiau įtraukti į tai dalį šeimos narių, todėl labai tikėtina, kad ADHD bus bandoma tvarkyti su antidepresantais. O tai ne visada tinkamiausias gydymas.

Šis, visą gyvenimą trunkantis, iššūkis – vardu ADHD sufleruoja, kad būtinas kitoks gyvenimo būdas: kitokia mokymosi aplinka, kitokia studijų ir darbo aplinka, kitoks poilsis, kitokia mityba, bei galimybė/reikiamybė turėti savą ADHD šeimos specialistą (nebūtinai psichiatrą, bet puikiai išmanatį šią pasaką).

Pastaba Jei jau pradėjote domėtis ADHD, manau jau perskaitėte daug straipsnių ir knygų apie tai, jog ADHD tėra šių laikų pasekmė. Negali nesutikti, yra daug aplinkybių, kurios intensyvina ir blogina simptomus ir trukdo kasdienai, bet štai pasirodė tyrimas, kuris tvirtina, jog vis dėl to yra genas, kuris atsakingas už cholino* pasisavinimo greitį ir gebėjimą palaikyti acetilcholino gamybą dėmesio reikalaujančiomis sąlygomis. Skamba komplikuotai, bet esmė tokia: kai reikia susikaupti ar susitelkti, tuo momentu nevyksta reikiama cheminė reakcija ir už tai atsakingas genas, kuris kaip ir kiti visi įsijungia ar pasireiškia tam tikromis aplinkybėmis: stresas, nemiga, netinkama mityba, trauma ir pan.

*Cholinas yra tiesioginis neurotransmiterio acetilcholino (ACh) – centrinės ir periferinės nervų sistemos neurotransmiterio, reguliuojančio įvairias autonomines, kognityvines ir motorines funkcijas, – pradininkas. Kitaip kalbant: inicijuoti veiksmą, vykdyti, atlikti, planuoti, siekti.

0 Shares:
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *