Žodžiai yra lyg burtažodžiai. Ar žinojote, kad iš aramėjų kalbos kilęs žodis “abrakadabra” reiškia “kuriu, kol kalbu (I create while I speak)”. Viską, ką išgirsta, mūsų protas priima kaip tiesą, net ir pašaipias pastabas ar sarkazmą. Nepastebime, kaip priekaištas ar replika apie nevykėlį užuomaršą tampa vaiko identitetu, o vėliau stebimės, kodėl jis nepasitiki savimi, bijo veikti, laikosi nuošalyje, maištauja ir bando vis kažką įrodyti sau ar kitiems.

Kai vaikas ignoruoja, nepaiso susitarimų ar kitaip nepaklūsta, norisi taikyti bausmę, nes kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir pasekmes. Taip, ADHD asmenims tikrai svarbu jas pajausti iškart po veiksmo, nes vėliau tai nebebus aktualu.

Bet prieš skiriant nuosprendį verta susimąstyti, ar vaiko elgesys nėra žodžių, replikos ar intonacijos pasekmė. Kartais tereikia visai nedaug, kad vaikas persimainytų akimirksniu. Daugelis ADHD specialistų teigia, jog būtent tėvų vartojamas žodynas, kuriuo jie apibūdina ADHD vaikus ir jų elgesį, ir yra tikroji vaikų pykčio, nesusipratimų ir konfliktų priežastis. Todėl būtina įsigilinti ir pakeisti naratyvą, kuriuo vadovaujamės, apibūdindami savo ADHD vaikus.

Nesvarbu, kaip intensyviai dirbs su vaiku specialistai – jei tėvai ir toliau kalbės, kad tai yra sunkus vaikas ir jie laukia, kol specialistai jį “sutvarkys”, procesas nepajudės iš vietos. Na, gal kažkiek… Bet tokiu atveju vaikas augs jausdamas, kad ADHD yra sindromas, brokas ar kažkas, kas visiems trukdo ir visai šeimai pridaro papildomos bėdos.

Kodėl vis dar lyginame žuvį su briedžiu?

Niekas nelygina žuvies su briedžiu, nes jie tiesiog yra skirtingi, tiesa? Būtent lyginimas vieno su kitu atima unikalumo suvokimą. Briedis – vargšas nemokša – po vandeniu neišbūna, o vėpla žuvis vis padūsta miške ir su ja vapščė neįdomu. Jei mes visus sumesime į tą pačią aplinką, turėsime tiesiog vieną nuobodybę ir nelaimių virtinę.

Kiekvienam būtina tam tikra aplinka, kad galėtų atsiskleisti geriausiai, be didelių pastangų. Tiesiog natūraliai. Ar ne? Žuvis vandeny ir briedis miške – nei vienas, nei kitas savo terpėje nėra nevykėliai.

Būtent vaikų lyginimas tarpusavyje arba su visuomenėje nusistovėjusiomis normomis ir kuria tą žodyną, kuris tinka apibūdinti labiau neurotipinių vaikų elgesį. Būtent lyginimas ir trukdo pamatyti, apie ką yra kiekvienas vaikas.

Vaikams sekasi gerai, jei jie gali. Ne “kai nori”, o kai gali. Nepageidaujamą vaiko elgesį pradėję vertinti per tokią prizmę, turėsite puikų įrankį spręsti daugeliui situacijų su ADHD vaikais. Taip, priimti šį požiūrį toli gražu nėra lengva, nes reikia daugiau laiko suvaldyti savas emocijas, kritiškiau žvilgterti į savą elgesį ir savęs paklausti: kokia našta ar kliūtis šiuo metu trukdo mano vaikui vykdyti susitarimą? Ar jis maištauja? Ar daviau pakankamai aiškius nurodymus? Ar jam sunku persijungti į naują veiklą? Ar jis hipersusitelkimo etape? Gal yra kažkokių kliūčių, apie kurias nežinau, o mano vaikui dar sunku tai identifikuoti ar išreikšti?

Stebėkite ir ieškokite priežasčių. Galbūt neskyrėte jam dėmesio ir jo maištas yra būdas tai gauti čia ir dabar? Galbūt jis buvo įpusėjęs ką nors kita, kai išsakėte savo prašymą, ir jam sunku pereiti prie naujos užduoties. Kai išsiaiškinsite, kodėl vaikas nevykdo nurodymų ar susitarimų, turėsite tikslesnį situacijos vaizdą ir gal visai nereikės skirti jokios bausmės.

Suprastas vaikas yra ramus vaikas

Tai ne tik elementari semantika. Kalba, kurią vartojame vaiko elgesiui apibūdinti, yra svarbi, nes ji formuoja ir mūsų pačių požiūrį į vaiką. Kai pagaunate save vartojant tokius žodžius kaip “atsisako”, “nemandagus”, “tinginys” ir “nemotyvuotas”, stabtelėkite ir akimirką įsiklausykite. Ar tai tikrai yra apie šį vaiką? Ar jo ketinimas tikrai toks bjaurus ir nuviliantis? Ar jis iš tikrųjų atsisako kažką daryti, ar tiesiog nori išreikšti emocijas? O gal tai ADHD simptomų apraiška ir negalima vaiko bausti už tai, ko jis natūraliai nesuvaldo ar dar nesupranta. Supratingumas yra visada geriau, nei sakyti ir daryti dalykus, kurie verčia ADHD vaikus save nurašyti (eilinį kartą).

Kuo labiau tėvai domėsis ADHD, tuo greičiau supras, kad tai nėra sutrikimas, o iššūkių randasi tuomet, kai nesuteikiame vaikui įgūdžių, strategijų ir rutinos, tinkančių jo unikalioms smegenims. Mūsų išorinis nusivylimas ir pyktis veikia vaikų nuotaiką ir emocinę savireguliaciją. Tuomet dažnai išeina, kad vaikas atsikalbinėja ne dėl to, kad kažko nemoka, o paprasčiausiai iš baimės eilinį kartą nuvilti ne tik tėtį ar mamą, bet ir save patį.

Kai vaikui natūraliai yra sunku suvaldyti judrumą ir dėmesį, o jis nuolat kritikuojamas kaip “išsiblaškęs”, “užuomarša”, girdi piktu tonu “ar tu negali ramiai pasėdėti nors minutę?”, “ir vėl pametei?”, “nustok žiopsoti”, “apsiramink vieną kartą” ir panašius dalykus, vaikas natūraliai ima jaustis kažkoks negeras, brokuotas, “purvinas”. O jei dar už natūralų elgesį yra nuolat baudžiamas, formuojasi gilus neteisybės jausmas. Galiausiai ima atrodyti, kad niekas nebemato asmenybės, visi mato tik broką ar dėmes. Bet ar tai tikrai tiesa? Kartais tai yra mūsų, tėvų, negebėjimas išklausyti ir įsiklausyti, nes gavę progą ir jausdamiesi saugiai, vaikai puikiai viską papasakotų – net ir be specialistų.

ADHD vaikai nekelia sunkumų – juos paprasčiausiai slegia nuolatinis jausmas, kad netgi jų pačių tėvams sunku juos suprasti ir priimti tokius, kokie jie yra.

Todėl vietoj, “negali iššėdėti pamokoje”, galvokite, jog vaikui daug smagiau patirti gyvenimą nei klausytis ilgos instrukcijos. Geriausia užduotį sutrumpinti ir supaprastinti procesą. Vaikas pamiršta ne dėl to, kad yra užuomarša, o dėl to, kad vizualiai nemato užduoties ar daikto. Jis ne šiaip piešia keistai, jis bando perteikti savo įsivaizdavimą. Jis ne šiaip pertraukia mokytojo klausimą savo atsakymais nesulaukdamas savo eilės, o tiesiog mato toliau nei horizontas ir iš to didelio entuziazmo nori skubėti prie kitos užduoties. Vėluoja, nes įsitraukęs į įdomią veiklą laiką jaučia kitaip. Jis ne šiaip maištauja, o jo teisybės suvokimas yra gilesnis nei bendraamžių ir kitaip jis paprasčiausiai negali.

Kai geriau suvokiame ADHD smegenis, vis mažiau galvojame apie sutrikimą ir vis labiau domimės, kaip padėti šiam nuostabiam protui sužydėti, kad duotų kuo saldesnių vaisių.

0 Shares:
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

You May Also Like