Taigi ADHD yra neurologinė būsena, kuri pasižymi dopamino trūkumu smegenyse. Šis dopamino trūkumas sukelia ne tik elgesio, bet ir emocinės savireguliacijos sunkumų.
Dėl jautrios nervų sistemos, ADHD asmenys patiria emocijas daug intensyviau, todėl jų kasdienis gyvenimas tampa pilnas jausmų. Šis emocinis jautrumas apsunkina gebėjimą sutelkti dėmesį ir susikaupti, todėl atrodo, kad dėmesio kontrolė yra nuolatiniame konflikte su jų vidiniais išgyvenimais. Supratimas, kad ADHD yra ne tik dėmesio problema, bet ir sudėtinga neurologinė būsena, gali padėti geriau įvertinti šią būklę ir pasiūlyti tinkamesnius įveikimo įrankius.
ADHD yra apie dopamino trūkumą. Kaip tai veikia asmens emocijas ir elgesį?
Dopaminas smegenyse reguliuoja dėmesį, motyvaciją, atlygio sistemą ir emocijas. Dopaminas (kuris vėliau pasiverčia į noradrenaliną) padeda išlaikyti dėmesį, tačiau ADHD atveju dopamino lygiai gali būti mažesni ar pakitę, todėl tampa sunkiau susikaupti.
Tai taip pat svarbus atlygio sistemoje, todėl, jei dopamino veikla yra neefektyvi, gali būti sunkiau pasiekti tikslus ir išlaikyti motyvaciją.
Dopaminas taip pat veikia impulsų kontrolę ir vykdomąsias funkcijas, o disbalansas gali apsunkinti impulsų valdymą ir planavimą. Emocijų reguliavimas taip pat priklauso nuo dopamino; disbalansas gali sukelti nuotaikų svyravimus ir sunkumų valdant emocijas.
Be to, dopamino disfunkcija gali paveikti streso ir nerimo valdymą, didinant emocinį nestabilumą. Galiausiai, dopaminas įtakoja jautrumą atlygiui ir bausmei, todėl ADHD gali sukelti sunkumų išlaikant motyvaciją ir adekvačiai reaguojant į bausmes.
Ką apie dopamino stokos įtaką ADHD asmens elgesiui kalba Russell’as Rarkley? 2011m. ataskaita The Important Role of Executive Functioning and Self-Regulation
Russellas Barkley, vienas žymiausių ADHD specialistų, savo tyrimais ir darbais reikšmingai prisidėjo prie šios sudėtingos ligos supratimo. Jis pabrėžia, kad ADHD iš esmės yra savireguliacijos ir vykdomojo funkcionavimo (EF) sutrikimas. Barkley teigia, kad ADHD nėra vien tik tokie simptomai kaip neatidumas, hiperaktyvumas ar impulsyvumas; veikiau tai susiję su psichinių procesų, reikalingų tikslingam elgesiui, trūkumais. Tai savikontrolė, darbinė atmintis, emocijų reguliavimas, laiko valdymas ir problemų sprendimas. Jis dažnai ADHD vadina savireguliacijos deficito sutrikimu (SRDD) ir tapatina EF trūkumus su savireguliacijos trūkumais, apibūdindamas šią ligą kaip šių svarbiausių įgūdžių vystymosi atsilikimą.
Viena iš pagrindinių Barklio sąvokų yra „trumparegystė laikui“. Jis aiškina, kad ADHD asmenys yra linkę sutelkti dėmesį į tiesioginį atlygį ir iššūkius, o ne į ilgalaikes pasekmes. Dėl to ypač sunku planuoti ateitį ir atidėti pasitenkinimą, o tai dar labiau apsunkina jų gebėjimą siekti tikslų.
Barkley pabrėžia, kad ADHD yra veiklos, o ne žinių sutrikimas. ADHD asmenys dažnai žino, ką jie turėtų daryti tam tikroje situacijoje, bet sunkiai taiko šias žinias, kai tai svarbiausia. Dėl šio „atotrūkio“ labai svarbu, kad intervencinės priemonės būtų orientuotos į elgesio vykdymo palaikymą, o ne tik į įgūdžių mokymą ar informacijos
Norėdamas padėti ADHD sergantiems asmenims pasiekti sėkmę, Barkley pasisako už aplinkos pakeitimus ir išorinę paramą. Kadangi vidinė savireguliacija yra sutrikusi, ją gali pakeisti išorinės priemonės, pavyzdžiui, vaizdiniai priminimai, kontroliniai sąrašai, laikmačiai ir struktūrizuota tvarka. Tiesioginis atlygis ir užuominos taip pat gali padaryti abstrakčias sąvokas, tokias kaip laikas ar tikslai, labiau apčiuopiamas ir pasiekiamas. Šios strategijos padeda kompensuoti savireguliacijos trūkumus, nes užduotys perkeliamos į išorę ir sumažėja priklausomybė nuo vidinių procesų.
Barkley tvirtai pasisako už medikamentinį gydymą, nes mano, kad tai vienas veiksmingiausių ADHD gydymo būdų. Jis pabrėžia, kad stimuliuojantys ir nestimuliuojantys vaistai šalina pagrindinius neurologinius vykdomosios veiklos trūkumus, todėl žymiai pagerėja dėmesio sutelkimas, impulsų kontrolė ir bendras funkcionavimas. Nors jis pripažįsta, kad vaistai nėra vaistas, jie atlieka labai svarbų vaidmenį normalizuojant daugelio ADHD sergančių asmenų elgesį ir gerinant jų gyvenimo kokybę.
Barkley taip pat apibūdina ADHD kaip vystymosi atsilikimą, o ne visišką deficitą. ADHD sergančius asmenis jis lygina su 30-40 proc. atsiliekančiais nuo savo bendraamžių vykdomųjų funkcijų įgūdžių raida. Pavyzdžiui, 10 metų ADHD sergantis vaikas gali turėti 7 metų amžiaus vaiko savireguliacijos gebėjimus. Ši raidos sistema padeda paaiškinti, kodėl ADHD sergantys asmenys dažnai susiduria su sunkumais siekdami atitikti amžių atitinkančius lūkesčius.