ADHD žmonėms šis variantas dažnai atrodo nepasiekiamas – ne dėl nuolankumo ar ambicijų stokos, o todėl, kad mūsų protas funkcionuoja pagal kitokias taisykles.
Mums reikia daugiau nei vienos gyvenimo ašies.
Reikia erdvės, kurioje nebūtų spaudimo, lūkesčių ar nuolatinio reikalavimo būti produktyviems.
Erdvės, kurioje galime tiesiog jaustis gyvi.
Daugelis ADHD žmonių pažįsta šią situaciją: pradedame naują darbą, įsijaučiame iki maksimumo, jis tampa mūsų viskuo – identitetu, savivertės šaltiniu, įrodinėjimo misija. Bet anksčiau ar vėliau ateina tas momentas, kai darbas nustoja teikti tą patį dopamino kiekį, tą patį užsidegimą.
Ir tada atsiveria tuštuma.
Arba priešingai – darbas niekada netampa tuo „įkvepiančiu“ dalyku, o kiekviena diena jaučiasi kaip kova su savimi ir aplinka.
Bet yra ir kitas kelias.
Kelias, kuriame pripažįstame, kad darbas gali būti tiesiog pragmatiška priemonė pragyvenimui. Ne prasmės, ne saviraiškos šaltinis, o struktūra, kuri leidžia išlaikyti stabilumą.
Ir čia, šioje filosofijoje, į pagalbą ateina hobiai.
Hobis ADHD žmogui nėra tik pramoga ar laisvalaikio užsiėmimas.
Tai emocinė išlikimo strategija, psichologinis atsparumo šaltinis.
Tai erdvė, kurioje galime atrasti tai, ko darbas mums dažnai negali duoti: pojūtį, kad esame kompetentingi, net jei darbe jaučiamės nuliniai; prasmės suvokimą be nuolatinio spaudimo; galimybę atsipalaiduoti nuo nuolatinio savęs vertinimo.
Kodėl tai veikia geriau nei „idealaus darbo“ paieškos? Nes ADHD smegenys klesti ten, kur yra laisvė klysti, keisti kryptį, improvizuoti.
Hobis suteikia šią laisvę – jame nėra „teisingo“ būdo, nėra nuolatinio įsipareigojimo vienam dalykui, nėra būtinybės pasiekti tobulumo. Tai erdvė, kurioje galime būti autentiški, netobuli, bet tuo pačiu – pilnai įsijungę ir gyvi.
Ironiška, bet kai nustoji reikalauti, kad darbas taptų tavo viskuo, atrandi naują laisvę. Darbas tampa lengviau įveikiamas, nes jis nebėra vienintelė tavo gyvenimo ašis.
Gali grįžti prie darbų (ar prie darbo kompiuterio) atsinaujinęs, nes turėjai laiko „būti savimi“, pilnai pasinėręs į savo pomėgius.
Geriausia tai, kad hobis gali būti bet kas – nuo piešimo paprastais pieštukais iki žaidimų kūrimo, nuo augalų auginimo iki fantastikos rašymo, kurio niekas neskaito.
Svarbu ne rezultatas, o jausmas, kurį patiri užsiimant tuo, kas tau teikia džiaugsmą.
Tai nėra pabėgimas nuo realybės. Tai jos išplėtimas. Kai turi hobį, kuris tave uždega, atrandi, kad gali gyventi platesnį gyvenimą – tokį, kuriame darbas yra tik viena jo dalis, o ne vienintelis prasmės šaltinis.
Ir būtent tada, kai nesi įstrigęs vienoje vietoje, gali atrasti, kad gali daugiau, nei manei.
Ir darbas pasidaro daaaaaaug mielesnis.
Hobis nėra papildomas užsiėmimas.
Tai gyvenimo būdas, leidžiantis ADHD žmogui išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ko reikalauja pasaulis, ir to, ko reikia pačiam sau.
Tai leidimas būti žmogumi – ne tik darbuotoju. O kartais būtent šis leidimas ir yra tas svarbiausias įrankis, leidžiantis ne tik išgyventi, bet ir klestėti.
