Kiekvienas mokytojas yra susidūręs su šiuo reiškiniu: mokinys, kuriam sunku susikoncentruoti pamokoje, staiga papasakoja enciklopedinių žinių apie dinozaurus, mūšį, išradimą, Minecraft mechanizmą, variklį ar geležinkelio istoriją.
Jis kalba valandų valandas, nepavargsta, neklausinėja. Tiesiog žino.
Bet kai reikia atlikti namų darbus ar persijungti prie kito dalyko, viskas griūva. Jis blaškosi, nesusitelkia, atmintyje mažai kas išlieka.
Tai nėra tinginystė. Tai nėra blogas auklėjimas. Tai yra monotropinis dėmesys ir supratus šį mechanizmą galima pakeisti tai, kaip mokome, vertiname ir palaikome neuroįvairius mokinius.
I. Kas yra monotropizmas?
Monotropizmas yra teorija, kuri teigia, kad autizmas (ir iš dalies ADHD) kyla iš specifinio būdo paskirstyti dėmesį. Ją 1992 metais suformulavo autistiška tyrinėtoja dr. Dinah Murray.
Mono reiškia vienas, tropism – kanalas.
Monotropinis dėmesys reiškia, kad žmogaus protą labiau traukia vienas gilus kanalas/kategorija/idėja nei daug lygiagrečių.
Monotropinis protas veikia kaip stiprus vandens srautas: visa energija teka viena kryptimi. Poliotropinis (neurotipiško žmogaus) protas labiau primena laistymo žarną su daugybe skylučių: dėmesys paskirstytas plačiai ir tolygiai, bet kiekvienas kanalas gauna mažiau dėmesio.
2005 metais Murray kartu su autistiška tyrėja Wenn Lawson ir Mike’u Lesser išplėtojo šią koncepciją kaip vieningą sistemą, kuri paaiškina autizmo elgesį. Tai buvo stiprus poslinkis nuo deficito sampratos link ieškant stiprybių.
II. Kaip tai veikia klasėje: 5 pagrindiniai reiškiniai
1. Specialūs interesai (SPINs) ir flow būsena
Kai monotropinio dėmesio žmogų patraukia tema, kuri jam rūpi, įvyksta ypatingas dalykas. Jis patenka į „dėmesio tunelį”. Tai tokia būsena, kai visa kognityvinė galia sutelkiama į vieną tašką. Tai vadinama flow būsena.
„Mūsų interesai mus traukia labai stipriai ir nuolat… Tai gali būti didžiulis privalumas daugelyje sričių – intensyvi koncentracija yra nepakeičiama moksle, matematikoje, technologijose, muzikoje, mene ir filosofijoje.” – Fergus Murray, autistiškas tyrinėtojas, 2018
Ką tai reiškia mokytojui:
- Mokinys su ADHD ar autizmu gali tapti tikru ekspertu savo srityje ir jei vaikas klasėje atrodo nedėmesingas ir kartais nepagarbus, o Jūs įtariate, jog tai galimai dėl ADHD ar spektro, labai verta kalbinti vaiką ir kurti santykį, nes labai didelė tikimybė, kad šis vaikas tikrai turi SPEC hobį, kuriame jis jaučiasi ytin saugiai ir sėkmingai. Sukūrus santyki galima galvoti apie tai, kaip iš tikro vaikui perduoti tam tikras žinias ar kurti asmeninį susitarimą.
- Flow būsenoje tokio mokinio mokymosi greitis ir gilumas gali pranokti klasės draugus, nes spektro ir ADHD smegenys yra sukurtos ieškoti pasikartojimų, struktūrų, specifikų. Jos vienu metu pasamoningai skanuoja visą aplinką ir tuo pačiu pajungia tai ką žino. Vyksta AHA momentai, kas suteikia labai daug DOPAMINO ir tuo pačiu sustiprina norą sužinoti dar daugiau.
- Jei tema nesukelia intereso, dėmesio tunelis neatsidaro ir mokymasis tampa labai sunkus. Žmogui su monotropiniu dėmesiu yra sunku paskirstyti tolygiai dėmesį daugeliui sričių. tai dažnai net varggina, nes spektras ir ADHD susiduria su sunkumais, kai reikia pereiti iš vienos būsenos į kitą. Tranzitai tarp temų, kategorijų, poilsio ir darbo būsenų užima papildomai laiko.
2. Autistiška inercija ir perėjimai
Monotropinis protas „įsitraukia” giliai ir todėl jam labai sunku perjungti dėmesį. Tai vadinama autistiška inercija arba ADHD tai vadina hypersusitelkimu: sunkumas pradėti, bet pradėjus sunku sustabdyti arba perkelti dėmesį į kitą temą ar veiklą.
Kiekvienas perėjimas reikalauja kognityvinių jėgų. Kai jų nepakanka, mokinys patiria stresą, nerimą ir gali prireikti tikrai daug laiko atsijungti-> pailsėti -> smalsauti -> pradėti veikti ir pasijungti į kitą…
Praktiniai sprendimai:
- Įspėkite apie perėjimus iš anksto: „Po 5 minučių baigiame, bet geriau turėkite veiklos eigos žemėlapį. Kur ir kaip prasideda darbas, kiek bus poilsio pertraukų, kokie yra užsiėmimo tikslai, ir koks bus paskitinis veiklos farbas ar užduotis”
- Naudokite vizualines lenteles ar laiko juostas, kad mokinys matytų struktūrą. Prisiminkite, kad ADHD asmenys nejaučia laiko, todėl jiems būtina vizualiai ar sensoriškai jausti, kaip teka laikas. laikrodis ne visada tinka, bet labai gerai veikia liniją, kur žymite , kur „esate”.
- Neskubinkite ir neskubinkite, nes laikas, skirtas tranzitui nėra tingumas, tai iš tikro kognityvinė pastanga. ADHD asmenims trūksta dopamino arba jis nėra tolygiai smeggenyse paskirstytas, todėl tiek spektrui tiek ADHD asmenims visų pirma reikalingga sureguliuoti emocijas, kurios kyla, kai reikalinga palikti įdomią veiklą, o jau tik tada pereidinėti į kitą. Svarbu žinoti, kad kuo daugiau emocijų sukyla, tuo ilgesnis atsistatymas ir dažnai būna, kad diena taip ir baigiasi.
- Jei įmanoma, leiskite baigti pradėtą darbą iki pertraukos. O tobuliausia ADHD ir spektro vaikams yra turėti galimybę dieną skirti tam tikrai kategorijai žinių: eksperimentai, literatūra ir analizės, dailė ir saviraiška, matematika ir tikslieji. SVARBU: turėti dieną, kai nesi vertinamas, ggali kurti ir įkristi į tam tikrą flow būseną: tapyti, konstruoti, ardyti->taisyyti, montuoti ar kitaip sensoriškai įkristi į pažinimo būseną.
3. Monotropinis skilimas ir vykdomųjų funkcijų sutrikimai
Kai monotropinio dėmesio žmogus priverstinai turi skirti dėmesį keliems informacijos srautams vienu metu: pavyzdžiui, klausytis mokytojo, rašyti konspektą ir stebėti lentą, dėmesys „suskyla”. Tanya Adkin šį reiškinį 2022 metais pavadino monotropiniu skilimu.
Monotropinis skilimas sukelia:
- Nerimą ir apkrovos jausmą. Yra svarbu žinoti, kad ypač spektro asmenys iš aplinkos sugeria apie 40% daugiau informacijos, nei neurotipiniai asmneys. Daug ko sąmoningai smegenys „nesuvirškina”, bet daug kas nusėsta į pasamonę ir vėliau virsta gebėjimu prognozuoti, nuspėti. Kiti tai dar vadina nuojauta. Kai asmuo įkrenta į pažinimo būseną, viskas aplinkui lyg išnyksta ir smegenys ggauna galimybę pailsėti nuo foninio trioukšmo ar kitų trikdžių. Kai ši būsena nutrūksta, kyla tikrai daug nemalonių jausmų.
- Emocinius protrūkius (meltdown) arba užsidarymą (shutdown). kadangi dėl dopamino ir seratonino trūkumo nėra lengva ir paprasta susireguluoti net suagusiems su ADHD ar autizmu, vaikams tai ypač sunku.
- Vykdomųjų funkcijų sutrikimus: užduočių iniciavimo sunkumus, laiko planavimo problemas, informacijos neprisimenamą. Dėl šio iššūkio, spektro ir ADHD asmenys supranta, kad tos susitelkimo būsenos nėra lengvai įjungiamos, kaip jungiame namie elektrą, todėl labai branginame tuos momentus, nes jie garantuoja, kad bus išspręsta, bus padaryta, sutvarkyta. Bus dar viena priežastis savimi didžiuotis ir patirti sėkmę.
- Perdegimą (burnout) po ilgesnio tokio spaudimo
Ką tai reiškia atsiskaitymų ir vertinimo kontekste:
Štai konkreti situacija, kurią aprašė autistiška psichologijos studentė Amy Adams:
„Sėdėjau egzamine, buvau intensyviame hipersusitelkimo būvyje, gerai sekėsi… Tada šalia sėdintis žmogus pradėjo belsti pieštuku į stalą. Mano dėmesys buvo visiškai pertrauktas ir persijungė į tą garsą. Tai buvo nevalinga. Negalėjau jo blokuoti ar kažkaip negirdėti.” — Amy Adams, AuDHD konsultantė
Praktiniai sprendimai:
- Egzaminų ir atsiskaitymų metu siūlykite atskiras patalpas arba ausinukes. Be foninio triukšmo yra didesnė tikimybė įkristi į hypersfokusą ir prisiminti viską, ką esi išmokęs ir perprates.
- Padalinkite sudėtingas užduotis į aiškius etapus: vienas dalykas vienu metu. Kuo daugiau aiškumo ir paprastumo, bei susitarimų, kurių visi laikosi, tuo lengviau pademstruoti žinias ir kompetencijas, nes foninio triukšmo atveju, mūsų smegenys užsiima skanavimu, asociacijų paieškomis ir atmintis darosi fragmentiška, spektro ir ADHD asmenys pamiršta. Protinga taip pat būtų išspręsti ir „baltos” šviesos klasėse klausimą, nes tai taip pat perstimuliuoja akis, viską apšviečia, o ADHD hyper aktyvios akyse bus užimtos aplinkos skanavimu.
- Vertinkite rezultatą, ne procesą – ne kaip mokinys rašė, o ką žino.
4. Monotropizmas ir socialinis bendravimas
Poliotropinis (dažnai neurotipinis) žmogus bendravimo metu naudoja kelis kanalus vienu metu: žodžius, toną, intonaciją, veido išraiškas, kūno kalbą. Jis tikisi, kad pašnekovas daro tą patį.
Monotropinis žmogus to negali ir ne dėl to, kad trūksta empatijos, o dėl riboto dėmesio. Jis bendrauja tiesiogiai, aiškiai, dažnai eina „į gylį” – į savo žinojimo sritį. Tai, ką dažnai vadina „info dumping” (informacijos pylimas ir dažnai lyg džiugus užtvindymas), iš tiesų yra gilus, nuoširdus dalijimasis.
Autistiškas tyrinėtojas Damian Milton (2012) tai pavadino dviguba empatijos problema: ne autistiškas žmogus nesupranta socialinių signalų, o abu pašnekovai vienas kito nesupranta, nes mąsto skirtingai ir bendrauja skirtingai.
Ką tai reiškia mokytojui:
- „Info dumping” klasėje nėra trikdymas, o ryšio ir pasitikėjimo ženklas. Asmuo jaučiasi saugus dalintis. Praradus šį pasitikėjimą, beveik neįmanoma jo atstatyyti. SVARBU: statistiškai spektro ir ADHD sekasi tose pamokose, kur kuriamas ryšys ir priimamas spektrinis kitoniškumas.
- Vertinkite tiesioginį bendravimą ir nereikalaukite „taisyklingo” socialinio elgesio kaip privalomo. Būtina su vaiku turėti savas sutartas taisykles, kurias siūlyti geriausia, kai jau sukurimas ryšys. Turite vaiko pasitikėjimą.
- Autistiški mokiniai dažnai geriau bendrauja su kitais autistiškais žmonėmis ir grupiniai darbai gali visiškai neveikti, nes ggrupėsi gali būti per daug informacijos vienu metaiu, kas priverčia spektro ir ASDHD vaikus „užsidaryti”.
5. Sensorinis reguliavimas ir stimming
Monotropinis protas priklauso nuo ramios, nuspėjamos aplinkos. Netikėti sensoriniai stimulai: staigūs garsai, judėjimas, šviesos pokyčiai gali netikėtai pertraukti susitelkimą ir sukelti monotropinį skilimą.
Stimming’as yra nusiraminimo būdai, kai pasikartotiniai judesiai ar garsai sukuria ritmiškumą bei ramina: lingavimas, rankų mojavimas, noras suptis, noras gulėti ant grindų. Nebepriimkite to kaip „keisto elgesio”. Tai paprasčiausiai noras nurimti ir tęsti. Stimming’as padeda:
- Filtruoti nenorimą sensorinę informaciją ir jei vaikas jaus ir žinos, kad tai yra visiškai priimtina, jis labai greitai nurims, nes nejaus papildomo nerimo dėl vertinimo.
- Palaikyti flow būseną. Kartais stimingas padeda neatsitraukti, greitai išreikšti emociją ir grįžti prie užduoties.
- Sumažinti kognityvinę apkrovą ir nerimą. Taip, stimmingas padeda sureguliuoti emocijas, o kai jos sureguliuotos, kognityvinė smegenų dalis, gali labiau veikti.
McDonnell ir Milton (2014) nustatė, kad kai kurie pasikartojantys autistų elgesiai iš esmės yra bandymai pasiekti flow būseną ir tai yra labiau kognityvinė strategija, o ne simptomas.
Praktiniai sprendimai:
- Leiskite stimming’ą klasėje (nebekomentuokite jo), nes jis padeda mokymuisi, iš tikro jis netrukdo.
- Labai gerai, jei yra kuriamos nuspėjamos aplinkos struktūros: žinomi garsai, kvapai, trajektorija, rutina, aiški tvarka ir žmones su kuriais susitiksime. tai žinoma būdinga autistiškiems vaikams, bet tokia aiški struktūra labai padeda ir ADHD vaikams, kurie sunkiai prisimena, lengvai išsiblaško. Tai padeda išlaikyti dienos ritmą.
Ką tai reiškia praktiškai dirbant su ADHD ir spektro mokiniais?
Monotropizmo perspektyva nesuteikia paruoštos instrukcijos, tačiau ji keičia pagrindinį požiūrį, kuris savaime keičia praktiką. Jei ADHD mokinio impulsyvumas iš tiesų kyla iš momeno, kai prarandamas kontekstas, tampa aišku, kad bausmė už impulsyvų veiksmą nebus efektyvi, nes mokinys tame momente tiesiog neturėjo prieigos prie informacijos -> tiesiog nebuvo ryšio su ja.
Naudingiau yra kurti aplinką, kurioje svarbiausia yra galimybė dėmesiui sugrįžti arba likti susitelkimo būsenoje.
Jei neįsitraukimas kyla ne iš dėmesio trūkumo, bet iš sunkumo nukreipti dėmesį kryptimi, kuri neatitinka mokinio intereso, tuomet pagrindinis mokytojo uždavinys tampa ne reikalavimas „susikaupti“, bet temos sujungimas su tuo, kas mokiniui tikrai rūpi.
Tai nereiškia, kad kiekviena pamoka turi tapti mokinio pomėgio tema, bet ieškojimas ryšio tarp privalomos programos turinio ir mokinio pasaulio dažnai atveria dėmesio tunelį, kuris kitaip liktų uždarytas, kad ir kiek kartų informacija būtų pakartota.
SVABU PAMATYTI, kad fizinis hiperaktyvumas yra tiesiog stimming’o forma ir nusipelno tos pačios tolerancijos klasėje, kokią dažnai siūlome akivaizdžiau autistiškiems mokiniams.
Kojos drebinimas, rankose laikomas daiktas, galimybė stovėti vietoje sėdėjimo nėra trikdantis elgesys, kurį reikia sustabdyti, bet nervų sistemos reguliacijos priemonė, kuri iš tiesų gali padidinti, ne sumažinti, mokinio gebėjimą susikaupti į užduotį.
Kognityvinio hiperaktyvumo, tai yra minčių šokinėjimo nuo temos prie temos, atveju naudinga prisiminti Murray pasiūlytą galimybę, kad sunkumas pasiekti flow būseną gali kilti iš per didelio aplinkos triukšmo, nerimo, nesaugumo jausmo ar tiesiog nuovargio.
Tai reiškia, kad mokytojo darbas nėra priversti mokinį susikaupti valios pastangomis, o sumažinti kliūtis, kurios trukdo natūraliam monotropiniam potraukiui pasinerti į gilų susikaupimą: ramesnė aplinka, mažiau pertraukimų, saugesnis emocinė aplinka, kurioje mokinys nebijo „prapulti“ savo darbe ir nebūti staiga grubiai sugrąžintas atgal.
Galiausiai, kai mokinys atrodo kaip chaotiškas multi-taskeris, vertėtų prisiminti serialinio monotropizmo galimybę. Toks mokinys gali iš tiesų labai greitai, išlaikant susidomėjimo gylį, persijungti tarp kelių interesų, ir tai, kas atrodo kaip neorganizuotumas, gali turėti savo vidinę logiką, kurios mokytojas gal tiesiog nemato iš šalies. Vertėtų vengti skubotos prielaidos, kad toks mokinys nesusikaupia.
Monotropinis dėmesys gali atrodyti kitaip ir kartais gal net keistai, bet perpratus jo mechanizmą, galima ne tik vaikui perteikti akademines žinias, bet ir suteikti sėkmės pojutį.
