Kas tas Barkley? Leiskite pristatyti. Virdžinijos bendruomenės universiteto Medicinos fakulteto klinikinės psichiatrijos profesorius Russellas Barkley yra daugelio knygų apie ADHD, skirtų tiek specialistams, tiek visuomenei, autorius.
Jis neabejotinai yra vienas iš geriausių profesionalios, patvirtintos ir tikslios informacijos apie ADHD šaltinių. Jo knyga “Taking Charge of ADHD” (Barkley, 2020 m.) išleista jau ketvirtą kartą ir pasiekė beveik pusę milijono susidomėjusių žmonių. Ši knyga yra gana plati, todėl Barkley pajuto, kad reikia glaustesnės, tikslingesnės ir aiškesnės knygos tėvams, kurioje būtų išdėstyti pagrindiniai ADHD vaiko auklėjimo principai. Jų gavosi dvylika.
Barkley savo knygą pradeda pažymėdamas, kad terminas “dėmesio sutrikimas” yra klaidingas, nes jis ignoruoja neurologinės raidos ir mokslinių tyrimų rezultatus apie ADHD ir lemia pernelyg siaurą šio sutrikimo supratimą. Jis aiškina, kad ADHD yra neurologinis, pirmiausia genetinis sutrikimas, kuris labiau susijęs su (ne)gebėjimu slopinti impulsyvumo (inhibition) ir atkaklumo siekiant tikslo, taip pat su gebėjimu atsispirti dėmesio blaškymui.
Barkley aiškiai suskirsto ADHD simptomus į pagrindines sritis. Dėmesio srityje vaikai, regis, nesiklauso, nebaigia užduočių, pameta daiktus, sunkiai išlaiko koncentraciją (red. pastaba: bet ne tada, kai užduotys jiems patinka ar yra stimuliuojančios), gali būti lengvai išsiblaškę, dažnai jiems reikia daugiau priežiūros ir nurodymų nei jų bendraamžiams, dažnai pereina nuo vienos nebaigtos užduoties prie kitos ir dažnai sunkiai prisimena instrukcijas, kaip atlikti užduotį.
Kalbant apie slopinimą (jis dažnai vartoja inhibition terminą, kai ADHD asmuo neturi gebėjimo valdyti impulso ar suvaldyti emocijų), tokie vaikai dažnai pertraukinėja ar trukdo kitiems, pernelyg daug kalba, veikia greitai, prieš tai neapgalvodami, turi problemų su atidėtu pasitenkinimu, siekia greito pasitenkinimo, net jei jis netinkamas, nenumato rizikingo elgesio pasekmių, yra labiau linkę į nelaimingus atsitikimus ir sunkiai reguliuoja emocijas. Tokios emocijos, kaip nusivylimas, priešiškumas, pyktis ir kartais net agresija, gali būti padidintos.
Kalbant apie aktyvumo lygį, nors ne visi ADHD asmenys yra pernelyg aktyvūs, jie juda daugiau nei jų bendraamžiai ir, rodosi, nuolat turi kažką veikti. Jie dažnai būna neramūs ir judrūs, liečia daiktus, kitus žmones, dažnai skleidžia daugiau garsų ir apskritai yra triukšmingi, pernelyg daug lipa ant daiktų ir yra linkę įsitraukti į netinkamą veiklą, todėl juos reikia atidžiau prižiūrėti.
ADHD simptomai paūmėja, kai vaikams nuobodu, neįdomu ar jie pavargsta. Kai veikla nėra stimuliuojanti, ADHD vaikams sunku dirbti savarankiškai, jiems nesiseka be priežiūros. Tokie vaikai blogai jaučiasi aplinkoje, kurioje ribojamas judėjimas, arba kai reikia laukti.
BINGO!!!
Barkley pažymi, kad ADHD vaikams sekasi geriau, jei jie pasižymi aukštesniu intelektu, turi galimybę “nueiti iki” aukštesnio išsilavinimo, lengvesnius simptomus, mažai gretutinių psichikos sutrikimų, einančių šalia, geresnę socialinę, ekonominę bei šeimyninę padėtį, gyvena su dviem tėvais, turi daugiau draugų ir gyvena saugesnėje kaimynystėje.
Kodėl man patinka Barkley? Jis pateikia ADHD tėvystės realijas, kur nagrinėjama daugybę nepatogių klausimų apie “tinkamą ADHD auklėjimą”. Jis klausia, ar tėvai aukoja savo santuoką, asmeninius interesus ar laisvalaikį, kad būtų tobuli tėvai? Jis klausia, ar tėvai bijo elgtis instuityviai, nes internete rašoma, kad tai “negerai”?
Tėvai būna užversti patarimais ir jaučiasi pasimetę dėl gausybės informacijos, dažnai labai prieštaringos. Jis teigia, kad tobulas auklėjimas ir tobuli vaikai yra mitas. Ypač žalinga pastaruoju metu susiformavusi nuostata, kad tėvai privalo būti visagaliai ir viską kontroliuoti. Barkley pabrėžia, kad tėvų auklėjimo įtaka yra mažesnė nei genetikos. Vaikams augant auklėjimo įtaka mažėja – ji yra didžiausia ikimokykliniame amžiuje, o vėlyvoje paauglystėje jos beveik nebelieka.
Vaikams augant, ne tėvų ir ne namų aplinka vaidina svarbų vaidmenį vaiko raidai, o šis vaidmuo didėja su amžiumi. Dauguma vaikų psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų yra neurologinio ir genetinio poveikio, o ne auklėjimo pasekmė. Jis taip pat pažymi, kad psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų lygis išliko stabilus nepaisant to, kad mokslas apie tėvystę tapo vis platesnis ir buvo išleista daugybė knygų, kaip tinkamai auginti vaikus ir paauglius.
Taigi 12 principų…
- THIS ONE IS GOLDEN. Mes, tėvai, esame tik piemenys – mes ne inžinieriai ir netašome akmens. Mūsų pareiga yra ne “sumodeliuoti” žmogų, o suteikti ADHD vaikams kuo daugiau saugumo. Užtikrinti saugią, globojančią vietą gyventi ir mokytis. Sudaryti galimybes siekti sėkmės. Skatinti pro-socialų (be like’able) elgesį ir užkirsti nepriimtinus bendraamžių santykius.
- Laikas jiems prabėga ir kažkur dingsta! ADHD vaikai sunkiai suvokia laiko tėkmę ir jo reikšmę. Jie prasčiau geba išlaukti pasekmių ar atidėti saldainį vėlesniam laikui. Jie tiesiog tampa nekantrūs! Ką daryti? Sutrumpinkite laiko tarpą tarp įvykio ir rezultato. Suskirstykite ilgesnes užduotis į mažesnes. Kai reikia laukti, nukreipkite dėmesį į ką nors kita, o ne laukimą. Naudokite laikmačius ir laikrodžius, kad parodytumėte, kiek laiko praėjo.
- Prasta darbinė atmintis. Jie tiesiog pamiršta. Tik tiek. Priminimas geriausiai veikia, kai yra matomas ir fiziškai apčiuopiamas. Tikrai padeda lipnūs lapeliai, baltos lentos, kortelės ar kitos užuominos, padedančios atkreipti dėmesį ir prisiminti. Špargalkės yra geriausias priminimas, ypač, kai ten surašyti simboliai, numeracijos, rodyklės ir minčių žemėlapiai.
- Apdovanojimai tegul tampa užduoties dalimi. ADHD asmenims sunku save motyvuoti iš vidaus. Dėl to sunku atlikti užduotis, kurių pasekmės ar apdovanojimas atidedamas vėlesniam laikui. (Štai kodėl kompiuterinius žaidimus galima žaisti valandų valandas: tiesioginis ir nuolatinis atlygis). Padėkite jiems periodiškai aptardami ilgai trunkančios veiklos tikslą. Turėkite omenyje, kad apdovanojimai labiau motyvuoja nei paprastos pasekmės ar bausmės. Apdovanokite pageidaujamą elgesį ir stenkitės ignoruoti netinkamą elgesį. Išbandykite!
- Problemų sprendimą paverskite fiziškai matomu procesu. Suskirstykite užduotis į mažesnes dalis ir pagalvokite, kaip šias užduotis paversti fizinėmis. Jei reikalinga parašyt žodį, pasitelkite raides, tai, ką galima fiziškai paliesti. Jei reikia prisiminti datas, tebūnie jomis aprašyto pratybos, žemėlapis ar tai, kas “ant akių”. Kuo daugiau asmuo naudosis “špargalke“, tuo greičiau prisimins ir susies su kitomis žiniomis. Indų krūvą surūšiuokite ir sudėkite eiliškumą.
- Norite atkreipti jų dėmesį? Mažiau kalbėkite, naudokite daugiau prisilietimų. Švelniai prilieskite vaiko ranką ar petį, žvelkite jam į akis, savo mintiš išreiškime trumpai ir aiškiai. Ko norėtum? Kaip norėtum? Kada būtų galima tai padaryti? Trumpai, dalykiškai ir aiškiai. Nebijokite paprašyti, kad vaikas pakartotų, ką jam tik ką pasakėte – taip būsite tikri, kad jus tikrai išgirdo.
- Inicijuokite, o ne reaguokite. Ir tam reikalingas planas. Įvardinkite planą ir numatykite galimas situacijas (parduotuvėse, restoranuose, pasimatymuose ir t. t.). Prieš pat įeidami į bet kurią aplinką, kur vaikas gali elgtis impulsyviai ir bus perpildytas įspūdžių ar naujų norų, peržiūrėkite su vaiku sutartas taisykles ir paprašykite, kad jis jas pakartotų garsiai, o jei reikia, užrašykite jas (špargalkė tikrai veikia). Šiose situacijose reikalingas grįžtamasis ryšys užtvirtinimui apie įveiktus iššūkius. Iš anksto sutarkite apie pasekmes. Abu garsiai tai įvardinkite.
- Tranzitų planavimas (kai pereinama nuo vienos užduoties link kitos). Padėkite vaikui numatyti artėjančius perėjimus ir sudaryti planą, kaip tai suvaldyti. (t. y. “iš karto po plaukimo pamokos reikės apsirengti, o paskui eisime pas močiutę vakarienės. Tu negalėsi pasilikti ir plaukioti ilgiau.”) Planuokite ir numatykite, kada vaikas ilsėsis po intensyvios protinės veiklos. Kada bus tylos ar gamtos/pasivaikščiojimo etapai. Planą/priminimą reikėtų peržiūrėti iš anksto ir dar kartą pakartoti prieš pat veiksmą.
- Padidinkite atskaitomybę už atliktas užduotis. Bet kad būtų už ką atsiskaityti, užduotis suskirstykite į smulkesnius, mažiau trunkančius etapus. Pagirkite: high5, kapiec, kaip varai, ar tu matai? (sorry už intarpą, bet ši frazė mums visada pakelia ūpą), apdovanokite už tai, kas atlikta, ir aptarkite kitą žingsnį. Atminkite: 10 minučių darbo su 3 minučių pertrauka yra geriausia kombinacija. Taip bus sėkmingiau atliktas didesnis darbas.
- Nusistatykite ilgalaikius prioritetus – nenorėkite visko iš karto, išsiryškinkite prioritetus vienam ar kitam sezonui. LEVEL UP po truputį, nuosekliai ugdykite po vieną naują įprotį vienu metu. Kovodami dėl nereikšmingų dalykų, sukuriame daugiau problemų ir konfliktų. Pavyzdžiui: nusiprausti po dušu yra svarbiau nei pakloti lovą. Kai įprasim praustis, galima bus mokytis pasikloti lovą. Good one?
- Atminkite – tai nėra negalia. Tiesiog ADHD sulėtina vaiko gebėjimą kontroliuoti save ir ugdyti savarankiškumą. Atminkite: jūsų vaiko “vykdomasis amžius” (gebėjimas valdyti save valdyti) yra 30 proc. mažesnis nei tikrasis amžius, todėl dešimtmetis gali veikti kaip septynmetis. Būtina pabrėžti, kad čia kalbama ne apie intelektinius vaiko gebėjimus, o apie impulsų ir dėmesio valdymą. Sumažinkite savo lūkesčius. Tai neurologija ir genai, ne vaiko pasirinkimas elgtis blogai.
- Atleiskite ir būkite atlaidūs! Praktikuokite tai ir tegu vaikas visada jaučia, kad gali bandyti iš naujo. Žinoke, kad vaikai susimaus daugybę kartų. Darysime klaidas ir mes, tėveliai, nes ADHD gi paveldimas. Atleiskite ir kitiems, kai jie iš nežinojimo neteisingai vertina jūsų vaiką. Jūsų vaikas padarys daugiau klaidų nei kiti. FAKTAS! Raskite būdų, kaip atkurti teigiamą požiūrį apie savo vaiką tiek sau, tiek savo vaikui. (Pakabinkite mėgstamas nuotraukas ant šaldytuvo, dalinkitės prisiminimais, negailėkite jiems švelnumo, išklausykite, net kai sakinys susideda iš 5 dimensijų).
Barkley buvo mano pirmasis resursas apie tai, kaip veikia ADHD smegenys. Tai buvo pirmosios atokvėpio ašaros kaip mamai, kuriai svarbu ne tik suvokti savo vėlyvą diagnozę, bet ir suprasti savo vaidmenį mano vaikų gyvenime: kiek reikalingas griežtumas? kiek reikalinga struktūra? kas nutinka, kai vienas iš komponentų iškrenta? kuri rutina veikia, o kurios geriau atsisakome? ar vaistai padeda? ar vaistai padeda labiau neatidžiam tipui, ar tinka ir tam, kuris nesuvaldo pykčio? Barkley paskaitose ir knygose radau daug ramybės ir pasitikėjimo kaip mama, kurios vaikas yra TAS vaikas ir mane vadina Jono mama.
KEEP it SHORT
KEEP it SWEET
AND GET to THE POINT.
geras priminimas TRUMPAI IR AIŠKIAI, kas ADHD emocionaliam žmogui yra tikras iššūkis, bet pasakysiu, kad tai pasiekiama, nes ir aš pati gaunu apdovanojimų, būnant tokių fainų trijų vaikų mama.
