Dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) plačiai pripažįstamas kaip dažnas neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdingi nuolatiniai neatidumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymiai.
Tradiciškai į ADHD buvo žiūrima kaip į elgesio sutrikimą, tačiau naujausi pasiekimai genetikos, neurobiologijos ir psichologijos srityse gerokai pakeitė mūsų supratimą apie ADHD. Dabar šis sutrikimas vertinamas ne tik kaip kategoriška būklė, bet ir kaip sudėtingas, daugialypis sutrikimas, turintis gilias neurologinės raidos šaknis.
Genetiniai ADHD pagrindai
Viena iš giliausių įžvalgų apie ADHD prigimtį yra jos stiprus genetinis pagrindas. Tyrimai rodo, kad ADHD yra labai paveldimas, o paveldimumo įverčiai svyruoja nuo 60 % iki 90 %. Tai reiškia, kad genetiniai veiksniai turi didelę reikšmę tikimybei, kad asmeniui išsivystys ADHD. Skirtingai nuo sutrikimų, kuriuos sukelia viena genetinė mutacija, ADHD yra poligeninis sutrikimas, t. y. jį lemia daug skirtingų genų variantų. Kiekvienas iš šių variantų turi tik nedidelį poveikį, tačiau kartu jie lemia polinkį į šį sutrikimą.
Įdomu tai, kad retos genų mutacijos gali turėti daug didesnę įtaką ADHD išsivystymui, nors jos pasitaiko rečiau. Genetinis ADHD sudėtingumas pabrėžia, kodėl simptomai gali taip smarkiai skirtis tarp atskirų individų tiek pagal sunkumą, tiek pagal gretutines ligas.
Neurologinės raidos perspektyva
ADHD vis dažniau suprantamas kaip neurologinis raidos sutrikimas, o tai reiškia, kad jo ištakos glūdi nervų sistemos vystymesi, prasidedančiame ankstyvoje vaikystėje. Ši perspektyva yra labai svarbi, nes pabrėžia, kad ADHD yra ne tik sutrikęs elgesys ar dėmesio trūkumas, bet ir esminiai smegenų vystymosi ir funkcijos skirtumai.
Šiuo požiūriu ADHD turi daug bendrų bruožų su kitais neurologiniais raidos sutrikimais, tokiais kaip autizmo spektro sutrikimas (ASS) ir intelekto negalia. Pavyzdžiui, šių sutrikimų simptomai dažnai sutampa, todėl neretai ADHD sergantys asmenys taip pat atitinka ASS ar intelekto sutrikimų diagnostinius kriterijus. ADHD pripažinimas neurologiniu raidos sutrikimu padeda paaiškinti, kodėl simptomai gali pasireikšti anksti ir dažnai išlikti iki suaugusiųjų amžiaus, o ne būti kažkas, iš ko vaikai tiesiog „išauga“.
Genetinis sutapimas su kitais sutrikimais
Naujausi genetiniai tyrimai atskleidė, kad ADHD labai sutampa su kitais psichikos ir neurologinio vystymosi sutrikimais, tokiais kaip ASS, šizofrenija, bipolinis sutrikimas ir didysis depresinis sutrikimas. Šios išvados rodo, kad tie patys genetiniai variantai, kurie lemia ADHD, gali padidinti ir šių kitų sutrikimų riziką. Šis persidengimas atspindi neurologinio vystymosi takų tarpusavio ryšį smegenyse ir pabrėžia ADHD diagnozavimo ir suvaldymo sudėtingumą.
Šis genetinis sutapimas turi praktinių pasekmių. Pavyzdžiui, penktajame Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo (DSM-5) leidime nebeliko ADHD diagnozės, jei yra kitas sutrikimas, pvz., ASS. Šiuo pakeitimu pripažįstama, kad šie sutrikimai gali egzistuoti kartu ir kad dėl sutampančių genetinių pagrindų tokia dviguba diagnozė tampa labiau tikėtina.
ADHD kaip spektro dalis
Kitas svarbus ADHD pobūdžio aspektas yra idėja, kad ji egzistuoja kaip tęstinumas. Nors klinikiniais tikslais ADHD diagnozuojamas kaip kategoriškas sutrikimas, t. y. asmenys arba atitinka kriterijus, arba ne, su ADHD susijusius pagrindinius bruožus geriau suprasti kaip spektrą. Šis spektras apima dėmesio, aktyvumo ir impulsyvumo skirtumus, kurie būdingi visai populiacijai.
Ši tęstinė perspektyva atitinka daugelio kitų savybių ir būklių, pavyzdžiui, kraujospūdžio ar intelekto, supratimą, kurios taip pat egzistuoja spektre. Ne visi, kuriems būdingi su ADHD susiję bruožai, atitiks visus diagnozės nustatymo kriterijus, tačiau jie vis tiek gali pasižymėti didesniu neatidumu ar impulsyvumu nei vidutinis žmogus. Šis požiūris padeda paaiškinti, kodėl ADHD simptomai gali būti tokie skirtingi pagal savo sunkumą ir poveikį žmonių gyvenimui.
Poveikis moksliniams tyrimams ir “gydymui”
Besikeičiantis ADHD supratimas turi didelę reikšmę moksliniams tyrimams ir gydymui. Nors atlikus genetinius tyrimus nustatyta daug su ADHD susijusių genų variaciju, šių genų prognozavimo galia vis dar ribota. Todėl genetiniai tyrimai dar nerekomenduojami įprastai diagnozuojant ar planuojant ADHD gydymą.
Tačiau supratimas apie genetinius ir neurologinius ADHD pagrindus gali padėti pritaikyti intervencines priemones prie individualių poreikių. Pavyzdžiui, pripažinus, kad ADHD yra platesnio neurologinių raidos sutrikimų spektro dalis, būtų galima taikyti labiau integruotus gydymo metodus, kurie padėtų spręsti įvairias kognityvines ir elgesio problemas.
Apibendrinant galima daryti išvadą, kad ADHD yra daug sudėtingesnis, nei manyta anksčiau. Tai ne tik elgesio ar dėmesio sutrikimas, bet ir giliai įsišaknijusi neurologinė raidos būklė, turinti reikšmingų genetinių pagrindų.
