Nors vaikams ir paaugliams su ADHD yra būdingos ryškios ir tirštos emocijos, jie nevisada yra linkę atvirauti. Jie jausmingi ir būna pilni energijos, bet nevisada jaučiasi saugūs išsikalbėti. Kodėl taip nutinka? ADHD vaikystė yra pilna pastabų ir bausmių dėl nesuprastos simptomatikos. Vaikas negali paaiškinti savo elgesio ir ekstremalaus smalsumo, o suaugę galvoja, kad tokiems vaikams trūksta griežtesnės disciplinos. Jo prašo elgtis normaliai, bet jis vis nuvilia. Tai menkina vaiko savivertę ir jis po truputi pradeda rinktis tylą ir sukauptas emocijas sprogdinti. ADHD asmeniui yra nepaprastai svarbu būt suprastam, o ADHD vaikui – jaustis vis dar mylimam.
ADHD vaikų tėvams nėra lengva, bet vaikų neiškalbėtos emocijos ir tyla namuose prie ekranų gali tik pabloginti situaciją. Tad kaip grąžinti pokalbius? Kadangi pokalbio metu ADHD vaikams nėra lengva išlaikyti dėmesį ir pasakoti nuosekliai, yra būtina klausytis be raginimų greičiau pasakyti esmę, taisyti sakinio struktūras ar dvejoti istorijos tikrumu. Tie, kurie per dienas daug svajoja, pasimeta tarp faktų (tikrų ir netikrų). Yra malonu pasakoti ir dalintis tuo, ką sukūrė begalinė ADHD vaizduotė.
Tad nuo ko pradėti pokalbi? Klausimas gali būti gera pradžia.
“Kaip tavo diena?” Niekas geriau nesukelia gūžčiojimo pečiais ir murmėjimo po nosim, kaip šis klausimas. Ar ne?
O jei klaustume keistų klausimų? Tokių, kurie priverčia kilstelti antakį ir šyptelti iš nuostabos?Pavyzdžiui: kuri taisyklė nebereikalinga? Arba: į ką iškeistum telefoną ar planšetę?
Kitokie klausimai prajuokina, o kartais verčia giliai susimąstyti. Klausimai gali virsti pokalbiu ir tvirtesniu ryšiu. Tai ypač svarbu, jei tėvų ir vaikų ryšys yra įtemptas arba komplikuotas.
Tinkamas klausimas, užduotas tinkamu laiku ir su geriausiais ketinimais, gali padėti įvairaus amžiaus vaikams pasijusti suprastiems ir vertinamiems. Galite išbandykite šias ADHD pritaikytas klausimų struktūras, kurias naudoja Norrine Russell ( “Russell Coaching for Students” įkūrėja, kuri taiko pažangų mokymo metodą kompleksiniams mokiniams ir studentams, įskaitant tuos, kurie turi ADHD, autizmą ar nerimo sutrikimus. Nuo 2009 m. šis “Connected Coaching” metodas pasiteisino šimtams mokinių.)
Klausimai pradinukams
“Tu verčiau/labiau/norėtum…?” Pasirinkimo klausimai kutena vaizduotę. Jie gali sukelti juoką ir lengvumo pojutį, sumažinti dienos stresą ir paskatinti vaikus kūrybiškai mąstyti. Be to, šiuos klausimus lengva sugalvoti greitai – pakeliui namo automobilyje ar prie vakarienės stalo – ir juos galima pritaikyti prie vaiko interesų.
…desertui valgytum tik ledus ar tortą?
…po savo lova laikytum gyvatę ar pelę?
…grįžtum laiku atgal ar keliautum į ateitį?
…būtum protingesnis ar gyventum 500metų?
…būtum kate ar šunimi?
…gyventum šalia dykumos ar vandenyno?
“Jei galėtum…?”
…pakeisti vieną dalyką mūsų namuose, kas tai būtų?
…išvykti į bet kurią pasaulio vietą gyventi vienerius metus, kur vyktumėme?
…užtikrinti, kad vienas gyvūnas niekada neišnyktų, kas tai būtų?
Kodėl šie klausimai tinka? Jie atskleidžia vaiko vertybes ir skatina jį mąstyti apie priežastis ir pasekmes. O impulsyviems ir hyperaktyviems vaikams, nevisada išeina prieš veiksmą apie tai pagalvoti.
Klausimai moksleiviams
Apie ankstyvąją paauglystę sufleruoja sustiprėjusios emocijos, pašėlę hormonai ir nesaugumo jausmas, kurie daro įtaką vaiko bendravimui šeimoje. Tėvų užduotis – elgtis atsargiai ir pastebėti užuominas apie tai, kaip jis/ji jaučiasi. Neneigti jų emocijų ir stengtis ramiai išklausyti.
“Kas vyksta aplink tave?” Vyresniems vaikams lengviau atsakyti į bendrus, saugius klausimus – apie pasaulį, mokyklą, kitus žmones – nei į konkrečius jam skirtus.
Saugūs klausimai gali būti štai tokie:
Kaip manai, kaip dabar vaikai renkasi draugus?
Kaip manai, kas svarbiausia tavo klasės draugams?
Kas dabar yra sunkiausia mokykloje?
Kaip manai, ko vaikai nebenori mokykloje?
Apie ką galvoja tavo draugai po mokyklos?
Kaip manai, kodėl mokykloje vaikams yra sunku?
Šie klausimai gali padėti pradėti saugų dialogą, kuris leistų vaikui apmąstyti nuotaikas mokykloje, draugų grupę ir kitus aplink vykstančius įvykius. Jie taip pat padeda ugdyti įprotį patogiai tylėti – įtvirtina mintį, kad galima sustoti ir pagalvoti, norint atsakyti į klausimą – ir atveria kelią pokalbiams apie gilesnius (asmeninius) dalykus.
“Kas su tavimi vyksta?” Klausimai apie vaiko vidinį pasaulį padės ugdyti savimonę, gilinti emocinį intelektą ir įtvirtins, kad jie gali kreiptis į tėvelius rimtais klausimais.
Atvirumo klausimai gali būti tokie:
Kuriuos draugus norėtum matyti dažniau?
Kas tave labiausiai nuvylė pastaruoju metu?
Ko labiausiai norisi, kai jautiesi pavargęs?
Kur yra mėgstamiausia tavo poilsio vieta?
Gilūs ir asmeniški klausimai gali sukelti vaiko emocijas (ADHD vaikai gali reaguoti ypač emocionaliai iš niekur nieko) ir norą gintis. Tokius klausimus geriausia pasilikti tada, kai vaikas jausis atsipalaidavęs ir saugus. Tai nebus po įtemptos dienos mokykloje ar ginčo su kitu šeimos nariu. Yra labai svarbu išlaikyti šaltą protą ir nepykti, jei šį kartą pokalbis nesigavo.
Klausimai paaugliams
ADHD paaugliai gali jaustis ypač pasimetę gyvenime – ar tai būtų draugai, ar mokslai, savęs suvokimas, ar apskritai gyvenimas po mokyklos. Ši nežinia apie save dažnai kursto jų vidinį kritiką, tai kelia įtampą, nerimą, bei kuria naujus iššūkius (emocinis valgymas, nerimo priepuoliai, sutrikęs miegas, proto migla ar adhd paralyžius, nuotaikų svyravimai ir galimos depresijos užuomazgos) Pokalbiai su paaugliais nėra apie tėvų išmintį ir ką patys esamę išmokę, o labiau apie išklausymą ir priėmimą be kritikos.
Aš tiesiog išklausysiu…
Kaip manai, kokia yra tikroji to priežastis?
Ar ši situacija turi bent kokias galimybes?
Šiandien nepakilai iš lovos, kas tavo mintyse?
Kuri dabar mėgstamiausia tavo daina?
Apie ką tavo TikTok’o feed’as dabar?
Galimos pokalbio gairės. Dauguma tėvų yra įpratę kalbėti paaugliui, mokyti, informuoti, perspėti, pataisyti ar su nekantrumu pertraukti. Pokalbis patampa monologu, kai viena pusė viską žino, o kita jau gailisi, pradėjus pokalbį. Išmokti klausytis yra įgūdis, nes pokalbis gali tapti patyrimu abiems, kai nėra svarbu kas teisus, o kas vėl suklydo.
Apmąstykite, patvirtinkite ir gilinkitės.
- Pakartokite teiginį, kad užtvirtintumėte, jog klausotės (“Taigi tu sakai, kad…”). Būkite empatiški, net jei nesutinkate su tuo, ką jis sako (“Tai skamba nelabai maloniai…”). Skatinkite daugiau kalbėti (“O toliau kas?” “Ką turi omenyje?” “Kodėl tai svarbu?”).
- Kūno kalba gali pasakyti daug daugiau nei žodžiai. Nesunerkite rankų ir nestokite į “na, kas dabar?” pociziją. Nepamirškite akių kontakto. Žiūrėjimas į telefoną ar kitur rodo, kad esate mintimis nutolęs ir iš tikrųjų nesidomite, kuo paauglys nori pasidalinti.
- Dar kartą. Neduokite patarimų ir nesidalykite savo patirtimi. Dažnai paaugliai (ir suaugusieji!) tiesiog nori jaustis išklausyti ir įvertinti.
- Nesakykite nieko panašaus į “aš taip ir žinojau”, “ar aš tau nesakiau?” arba “kodėl manęs nepaklausei?”. Tai atstumia, erzina ir norisi kuo greičiau baigti pokalbį.
Būtinai padėkokite vaikui ir paaugliui už tai, kad pasidalino savo mintimis. Jiems ne visada lengva atvirauti ir nuoširdžiai kalbėtis su tėvais. Patikėkite, padėkos išreiškimas jiems reikš visą pasaulį (na, gal pusę).
