Sovietmečio traumas vis dar besilaižančioje ir ES savižudybių skaičiumi pirmaujančioje Lietuvoje kažkodėl vis dar užduodamas klausimas, kodėl svarbu laiku ir tinkamai diagnozuoti ADHD arba bet ką kita, kas susiję su mūsų psichine sveikata ir gerove.
Regis šiandien, kai socialiniuose tinkluose taip madinga kalbėti apie emocinę sveikatą, įmonės į savo naudų paketus traukia jogas, meditacijas ir psichologų konsultacijas, informacijos daug ir ji lengvai prieinama, žmonės turėtų jaustis laisviau ir drąsiau rūpintis ne tik fizine, bet ir psichine sveikata, o diagnozuoti ADHD ar kitokią neuroįvairovę turėtų būti lengviau.
Deja, mes vis dar mėgstame tyliai kentėti, dažnai guosdami save, kad yra tų, kam blogiau, sunkiau, kad viskas praeis, tik reikia truputį labiau pasistengti. Dažnai meluojam sau ir kitiems iki kol paaiškėja, kad pasistengti labiau tiesiog nebėra jėgų. Jei tokia savijauta pažįstama, nedelskite ir kreipkitės pagalbos – ne į draugus, ne į mamą, o į specialistus.
O kodėl svarbu kuo anksčiau ir tinkamai diagnozuoti būtent ADHD ir kuo diagnozė gali pagerinti gyvenimo kokybę?
1. Teisinga ADHD diagnozė gali išgelbėti gyvybę (arba kelias)
Kol kas, deja, Lietuvoje apie ADHD vis dar trūksta žinių netgi specialistams. Dėl to suaugusiems žmonėms (ypač moterims) dažnai būna diagnozuojamas ne ADHD, o nerimas, depresija, bipolinis sutrikimas arba jie gydomi nuo priklausomybės. Bet visa tai gali būti nevaldomo ADHD pasekmės. Tokiu atveju, sprendžiamos būna tik pasekmės, o priežastis lieka, tad tik laiko klausimas, kada visos problemos sugrįš – galimai dar stipresnės, nes “ir vėl”.
Maža to, tai gali būti ir pavojinga, jei skiriamas medikamentinis gydymas. Tam tikri vaistai, pavyzdžiui kai kurie antidepresantai, užuot padėję, gali drastiškai pabloginti žmogaus savijautą. Bet kuriuo atveju, ADHD asmenims susirgti depresija tikimybė yra keliskart didesnė, o kuo gali baigtis negydoma depresija, žinome visi.
Nevaldomas ADHD gali turėti ir kitų neigiamų pasekmių bei brangiai kainuoja (tiek perkeltine prasme, tiek ir labai tiesiogine) ne tik pačiam asmeniui, bet ir visai visuomenei. Bet čia atskira plati tema, apie kurią bus parašyta vėliau.
2. Žinojimas yra raktas į taiką su savimi ir ramybę
Suaugę asmenys neretai patys save diagnozuoja, kai radus informacijos ir pradėjus gilintis į tai, kas yra ADHD, įvyksta stebuklingas “click” ir staiga viskas tampa aišku – turbūt pirmą kartą gyvenime. Tačiau per ilgus metus stipriai apipešiota savivertė dažną vis tiek verčia abejoti: ar tikrai? O gal aš tik ieškau pasiteisinimų? ADHD dabar madingas, visi apie tai šneka… Bet juk visiems pasitaiko […] – gal aš tiesiog šiaip nevykėlis?
Oficialiai gauta ADHD diagnozė gali sukelti įvairiausių jausmų, bet tikrai padeda atsikratyti abejonių ir leidžia nuo overthinking pereiti prie konkrečių problemų sprendimo. Be to, kiekvienas ADHD labai gerai žino ir nuolat ant savęs pyksta dėl įvairių nuolat kylančių iššūkių, lygindamas save su kitais žmonėmis, ir tam sugaišta tiek savo energijos, kad dažnai nepastebi ar tinkamai neįvertina savo stiprybių ir talentų.
Supratimas, kad esi ne vaikščiojantis defektas, o tiesiog turi kitokias smegenis, mokslu grįstas jų veikimo pažinimas ir stulbinantis atradimas, kad nesi vienintelis toks, kad yra daugybė, daugybė tokių pačių kaip tu – visa tai savaime yra labai stipriai gydantis momentas ir kelio į meilę ir pagarbą sau pradžia. Kai kurie sako, kad tik pabuvę tarp kitų ADHD pirmą kartą pasijuto “normalūs”, suprasti ir priimti tokie, kokie yra.
3. Tik žinodami ir suprasdami tikrąsias priežastis galime imtis efektyvių sprendimų
Visų pirma, diagnozavus ADHD gaunamas tam tikras pagalbos paketas. Pirmiausia, suteikiama daugiau žinių apie, kas padeda valdyti nepageidaujamus simptomus. Tokie dalykai kaip vitaminai, mitybos, fizinio aktyvumo ir miego režimo sureguliavimas turi juntamą poveikį, tačiau ADHD smegenims dažnai nėra lengva to pasiekti. Žinant, kodėl tai svarbu, kaip tai veikia smegenis ir sąmoningai pajaučiant teigiamą efektą, natūraliai atsiranda daugiau motyvacijos.
Taip pat gali būti išrašomi medikamentai, kurie padeda valdyti dėmesį ir impulsyvumą. Juos vartojant yra lengviau susikaupti, žmogus tampa fiziškai ir emociškai ramesnis. Kai kurie juos vartoja tik tol, kol susikuria veiksmingą režimą, kai kurie – tik retkarčiais, kai reika išorinės pagalbos, kiti – visą gyvenimą. Tai yra žmogaus asmeninis pasirinkimas, priklausantis nuo daugybės veiksnių.
Ilgainiui, vis geriau susipažįstant su savo smegenimis, supratus kaip jos veikia (arba kodėl neveikia), pasikeičia požiūrio į save, aplinką ir kylančius iššūkius kampas. Jau vien dėl to dalis “problemų” nustoja būti problemomis bei atsiveria naujų, prieš tai nematytų galimybių. Slegiantys ar erzinantys dalykai tampa lengvesni, kai į juos žiūri su humoru, arba įdomūs, kai juos pradedi matyti kaip mažus praktinius galvosūkius. Galvosūkį sėkmingai išsprendus, džiugina saldus pergalės džiaugsmas ir pamažu stiprėja tiek pasitikėjimas savimi, tiek auga motyvacija imtis kito, dar neišspręsto.
Galiausiai, atsiranda suvokimas, kad nebūtina laimėti kiekvieno mūšio, o į dalį tų mūšių išvis galbūt neverta leistis, nes mintis, kad jie yra svarbūs tėra nuo vaikystės į galvą įkalta socialinė taisyklė, kuri nebūtinai yra teisinga. Išmokstama leisti sau jaustis pavargusiam ir pasiilsėti be sąžinės graužaties, kažką nuveikus. Geriau suvokiamos ir nuovargio priežastys, ir įvairūs poilsio būdai. Pradedamas kurti savitas pasaulis, kuriame yra vietos meilei sau.
4. Geresni santykiai su kitais žmonėmis
Galiausiai, kai pradeda taisytis santykis su savimi, kai atslūgsta nemaža dalis nuolat kamavusios neaiškios įtampos, o į save ir aplinkos poveikį imama žiūrėti kur kas sąmoningiau, gali tapti kur kas lengviau kurti geresnį santykį su kitais žmonėmis.
Tiek su šeima, tiek su draugais, tiek (taip, netgi) darbe paskalbėjus apie tai, kaip veikia jūsų smegenys, galima išvengti daugybės nereikalingų nesusipratimų. Dažnai net nebūtina kalbėti apie diagnozę – pats savo stipriųjų ir silpnųjų pusių perpratimas jau yra puiki pradžia. ADHD smegenims tai gali skambėti paradoksaliai, bet vien nustojus bijoti pasakyti “ne” arba laiku pasakius “aš nespėju” arba “aš pastrigau, man reikia pagalbos” galima stipriai sumažinti konfliktų ir abipusio streso, kas tikrai turės teigiamos įtakos santykiui su kitais žmonėmis.
Na, ir pabaigai – apie pačius artimiausius. Žinant, kad ADHD yra paveldima, gali pasikeisti požiūris į šeimos narius. Vaikystės atsiminimai gali įgauti naujų atspalvių, senas žaizdas galima pamatyti iš visai kitos perspektyvos – su atjauta sau ir artimiesiems. Turint vaikų, greičiausiai teks permąstyti save kaip mamą/tėtį. Labai gali būti, kad jie paveldėjo ADHD smegenis, bet save jau geriau pažįstantys tėvai jiems gali sutaupyti daugybę nereikalingo skausmo, išauginti pasitikinčius savimi ir tiesiog susikurti kur kas jautresnį ir stipresnį santykį, grįstą tikru abipusiu supratimu.
O su partneriu (esamu ar potencialiu) būtina kartu mokytis, kaip veikia ADHD smegenys, kas santykyje ir buityje padeda, o kas išmuša iš vėžių. Iš pradžių gali būti nelengva, bet greitai atsiras kur kas daugiau aiškumo, bus mažiau neadekvačių lūkesčių, bendras gyvenimas gali tapti žymiai darnesnis.
Žinojimas yra didžiausia dovana ir galia.
